Maloniai sutikus žurnalo „Šeimininkė" redakcijai, publikuojame prieš Velykas pasirodžiusį, bet savo aktualumo nepraradusį interviu su kunigu pranciškonu Arūnu Peškaičiu OFM. Kunigą kalbina korespondentė Rita Šemelytė.
- - -
Šv. Velykos suteikia tikėjimą prisikėlimu, naujų vilčių ir jėgų. Prie šeimos vaišių stalo susimąstome, kas mus vienija, jaudina, skaudina. Kaip išgirsti svarbiausią Velykų žinią, klausiame Vilniaus Bernardinų parapijos vikaro kunigo Arūno Peškaičio OFM.
Šiuolaikinis pasaulis nenurimsta net ir ruošdamasis didžiausiai metų šventei – šv. Velykoms. Kaip rasti dvasios ramybę teroro išpuolių, karo grėsmės akivaizdoje?
Tai tik mano įžvalga, bet, manau, yra per daug karo grėsmės, teroro išpuolių propagandos. Mūsų pasaulis labai kenčia. Kasdien girdime apie teroro išpuolius, tai baisu – žūsta dešimtys, šimtai žmonių. Bet kiek aukų kasdien nusineša konfliktas Artimuosiuose Rytuose, kiek tūkstančių vaikų iš bado miršta Afrikoje? Kiek šalia mūsų yra skurdo, žmonių, kuriems reikia pagalbos?
Popiežius Pranciškus kalbėjo, kad tokio atotrūkio tarp turtingųjų ir neturtingųjų pasaulio civilizacijos istorijoje nėra buvę. Jei esame krikščionys ir norime deramai pasitikti Kristaus prisikėlimo šventę, nepasiduokime skleidžiamai panikai, ieškokime, kuo galime padėti, ką galime pakeisti. Galbūt ne tik pasimelsti už mirštančius vaikus, bet ir paieškoti juos remiančių fondų, prisidėti piniginėmis aukomis.
Jei mes elgtumėmės pagal Dievo valią, pasijustume ramesni. Pakeistume tiek, kiek pajėgiame. Kartais galvoju, kad daugelis žiniasklaidos priemonių hipnotizuoja mūsų dėmesį visokiomis blogybėmis, verčia jas sensacijomis ir mus paralyžiuoja. Taip mes, krikščionys, prarandame meilės jėgą. O meilės jėga yra prisikėlimo jėga.
Per šventes užsienyje gyvenantys lietuviai skuba į namus aplankyti tėvų ir senelių. Kaip, Jūsų nuomone, būtų galima sustabdyti emigraciją?
Kalbomis nieko nepakeisime. Ir iš valstybinių institucijų nesulauksime stebuklingų, viską išspręsiančių receptų. Reikia pagalvoti, ką galime padaryti, kad emigracija sumažėtų. Neseniai klausiausi radijo laidos, vienas ekonomistas teiravosi, ką darytume, jei 900 tūkstančiai emigrantų staiga grįžtų į Lietuvą. Mes neturėtume, kur jų dėti. Kam tokius dalykus kalbėti? Tai išgirdę emigracijoje gyvenantys lietuviai gali pagalvoti, kad grįžti tikrai neverta.
Reikia pilietinių iniciatyvų, skatinančių darbo vietų kūrimą, ekonomikos augimą. Reikia krikščioniško nuolankumo priimti sunkumus, dabar egzistuojančius Lietuvoje. Pažįstu nemažai jaunų žmonių, net negalvojančių išvykti iš Lietuvos. Jie sako, kad viską čia galima padaryti, tik reikia ryžto. Tuos žmones surasti ir palaikyti yra ir mūsų, bažnytinės bendruomenės, užduotis.
Kas atsitiko, kad praradome krikščioniškąjį nuolankumą, išlepome, labai greitai pradėjome gerai gyventi ir norime dar geriau?
Toks jau yra žmogus. Viena iš nuodėmių yra ieškoti lengvų kelių. Ką daryti ir kodėl taip atsitiko? Galima rasti įvairių priežasčių. Viena jų – bėgdami iš totalitarinės sistemos patekome į kitą, mus verčiančią daryti karjerą, spaudžiančią reklamos įvaizdžiais. Mes vis labiau norime siekti tų įvaizdžių, tam tikro prestižo: svarbu, kur atostogausime, kur ir kaip gyvensime.
Pametėme paprastumą ir galvą. Manau, daug žmonių nori greitai kompensuoti tai, ką jie tariasi praradę. Kai kurie jaunuoliai tarsi nori parodyti, kad nusipelnė gyventi geriau – XX a. pabaigoje buvo toks kvailas politinės partijos šūkis. Tas noras užtemdo ne tik nuolankumą, bet ir sveiką protą.
Teko girdėti pasakojimų, į kokias situacijas pakliūva išvykusieji į išsvajotus Vakarus. Lietuvoje tokių dalykų net negalėtume įsivaizduoti. Tai – tikros istorijos, nutikusios ne prieš dešimt metų, o visai neseniai. Išvykę žmonės patenka į emigrantų getą – bendrabučius, kur duryse net spynų nėra. Viską, ką uždirba, prageria arba išleidžia narkotikams. Esu sutikęs ne vieną jauną žmogų, kuris išvykęs patenka į tokį purvą, į tokią išnaudojimo sistemą, kokių nėra patyręs Lietuvoje.
Kur ieškoti stiprybės, kai šeimą ištinka nelaimės ir tragedijos?
Žmonės dažniausiai ieško tikėjimo, kai kas nors atsitinka. Nesu žmogus, galintis duoti tikėjimo receptą. Tikėjimas yra kasdienis darbas, dvasinis atsivertimas.
Pamenu tragišką įvykį, kai buvo nužudyta mergina. Vienas jos giminaitis pasakė teisingą frazę: „Dabar tegul dirba teisėsauga, dėkoju Dievui, kad ją radome ir galėsime deramai palaidoti.“ Tai – tikėjimo kupini žodžiai. Mes nežinome, kodėl nutinka tokie baisūs dalykai. Dievas žmogui duoda laisvą valią, jeigu ji panaudojama piktam, gali įvykti nesuvokiamų baisybių.
Tokiais atvejais visada galvoju, ką mes, krikščionys, padarėme, kad smurto šeimose būtų mažiau. Nerandu adekvataus atsakymo. Ką krikščionys padarė, kad savižudybių būtų mažiau? Atsakymo nėra. Nurodoma, kad
80 proc. Lietuvos gyventojų yra katalikai, o dar 10 proc. – kitų konfesijų krikščionys. Galime laikyti save tikinčiųjų šalimi, bet realiai nieko nedarome. Turime ne tik skelbti evangeliją, bet ir ją liudyti darbais. Jeigu mūsų tikėjimas būtų veiklus, bendruomenėse turėtume pagalbos grupes. Jei būtų konkreti bendruomenių veikla, tada žmonės, kuriuos ištiko nelaimė, labiau pasitikėtų bažnyčia, būtų ramesni. Negalime tikėti vien ideologija – reikia ir liudijimo. Mums, krikščionims, linkėčiau tai prisiminti ir liudyti prisikėlimą.
Kuo galėtume būti stiprūs?
Galime būti stiprūs tik tikėjimu, viltimi ir meile. Tikėjimu, kylančiu iš Dievo. Nebijokite ateiti į bažnyčią. Tai nėra vieta, kur galima gauti talonus labdarai ar nemokamus pietus, tai nėra vieta, kur apsilankoma kam nors mirus, tuokiantis ar per didžiąsias šventes. Burkite bendruomenę, ateikite, prašykite kunigo kartu melstis, dalytis patirtimi, skaityti Bibliją. Tai – tikri lobiai, nes dažnai pamirštame laiko patikrintus dalykus. Kiekvienas kviečiamas ateiti ir patirti Dievo malonę: nesvarbu, kaip atrodote, ką turite ir ko neturite, kiek nuodėmių slegia pečius. Kuo daugiau širdžių palies Dievas, tuo labiau pasikeis pasaulis. Tai yra didžiausia viltis.
Šeimininkė
